«

»

Print this Įrašas

„Meilė…“

M e i l ė s  n a k t i s


 

 

 

Guliu šaltoj pusny. Bandau palikti kuo gilesnį savo atspaudą sniege. Virš mano

 galvos spirga šaltis. Beveik girdžiu, kaip tyliai, be pėdsakų, jis vaikšto po

degantį sniegą. Užuodžiu jo gaivų, kraują stingdantį kvapą. Matau jo mirgančias

akis. Jaučiu, kaip jo apšerkšnijusi ranka permatomais nagais glosto man veidą
.
Mano akys apsitraukia balta migla, skruostai pabąla, lūpos pamėla ir apledėja.
 
Šaltis žaibo greičiu lekia į širdį.

 

 

 

Aš bemaž nieko nebematau, tik aukštą dangų. Pro skystas medžių šakas

 žybčioja žvaigždės. Jų sidabruoti spinduliai vaikšto mano šąlančiu veidu dar
 
labiau paryškindami vaiduokliškas spalvas. Štai mėnulis begėdiškai spokso į

mane. Dar viena nakties fėja šaiposi sau. Jo ramios akys šypsosi man. „Vaikuti
,
Tu išeisi šią naktį. Tavo mažą širdutę apsnigs ir sustingdys, tavo skaidrias akis

užpils rūku. Buvo ir nebėra. Aš – tarsi apsnigtas atspaudas sniege…“

 

 

 

Ne, dar per anksti, kažkas kužda. Dar bus graži diena rytoj. Dar spėsi ją
 
išvysti. Meilę. Ji ateis šilta ir graži, gyva ir nekalta. Būtinai ateis, lauk

!

Kažkas paima mane už suskrebusios baltos rankutės savo šiltu delnu. Mes
 
nueinam. Gal dar grįšiu čia, į šitą nebūties pusnį. Nežinau…

Lina Čėsnaitė (jaunųjų žurnalistų studija)

Permanent link to this article: http://www.vmlr.lt/2008/12/04/meil/