«

»

Print this Įrašas

„Senas kalnas ir senieji metai“

Didelis, apsnigtas kalnas žiūrėjo į mirgantį miestą savo pašonėje. Taip miestas tik vienąkat metuose puošdavosi – ir girliandomis, ir lemputėmis, ir stikliniais žaisliukasi, ir gyvomis eglutėmis, kurias kirto nuo kalno… Kiekvienais metais vis mažiau eglučių likdavo. „Et, vienądien tie žmonės visą mane nusiaubs ir visus pasaulio turtus sunaudos… Kas tada dėsis?“ – dūsavo kalnas. Jis dunksojo savo vietoje tūkstančius metų ir visko matė… Šimtus kartų pergyveno tariamą pasaulio pabaigą, bet dabar, rodės jam, kad tikrai toji paskutinioji artinasi…

Ant kalno sėdėjo senas, suvargęs, visas susiraukšlėjęs senučiukas, tyliai mintijo pypkę ir glostė savo snieguotą susivėlusią barzdą. Kalnas pasiteiravo svečio vardo, o tas atsakė esąs Senieji metai. Kalnas kiek nustebo ir šiek tiek pasipiktino, išgirdęs tokį atsakymą.

Tai, sakote, jūs Senieji metai? Ir ką gero pasauly nuveikėte per savo viešpatavimą?

Jūs turbūt manote, kad nieko nenuveikiau, nes nuo savo aukšos viršūnės tebematote tirpstantį ledyną, savo dešinėje – Atlanto vandenyną, virš galvos – mėnulį, apsiniaukusiame danguje, o jūsų žemėje – dar viena eglute mažiau. Išties man bus sunku jus nustebinti, nes esate tiek visko matęs per savo gyvenimą ir taip toli žiūrėjęs, kad mano darbai jums pasirodys smulkmenos

Tai ką gi tu tokio padarei, būtų įdomu išgirsti! – nekantravo kalnas.

Aš daviau mamoms daug vaikų, daugiau nei Dievuliui dušelių iš žemės pririnkau. Aš išgydžiau daugybei vyrų kojas, ir jie pakilę nuėjo dirbti savo darbų. Aš išmokiau mylėti daugybę jaunų širdžių, vaikus supažindinau su pirmuoju bučiniu, supažindinau daug mylimųjų. Bet taip pat aš įskaudinau merginas, kurias paliko vaikinai, aš nuvyliau vaikus, kurie nesitikėjo taip anksti suaugti, aš išskyriau dešimtmetį draugaujančias poras. Aš leidau čia dar pasisvečiuoti pažymėtiems mirtina liga ir paskutinįsyk pasigėrėti saulėlydžiu. Aš laidau išeiti besikankinantiems seneliams. Aš sudeginau daugybė miškų, užliejau daugybę kaimų ir derlių atėmiau iš valstiečių, bet taip pat pasodinau daug medžių ir leidau pasidžiaugti karšta vasara. Galų gale, aš palydėjau į mokyklų suolus milijonus mažylių, iš kurių galbūt išaugs genijai. Aš leidau baigti mokslus tūkstančiams studentų – jie galbūt bus geri specialistai ir laimingi žmonės. Aš atvedžiau į pasaulį daugybę naujų valdovų. Ar jie dorai valdys – parodys Naujieji metai. Kiekvienam daviau gyvenimo pamokų. Vienus padariau laimingus, kitus – nelaimingus. Dar kiti manęs nepastebėjo, bet aš buvau su jais. Kiekvieną dieną…

Tai smulkmenos! Kiekvieni metai tą patį duoda! – burbtelėjo kalnas.

Tau – smulkmenos. Tokiam dideliam kalnui dideli dalykai neįvyksta per vienerius metus. Tau nustebinti reikia šimtmečių. Bet žmonės maži. Jie mato šimtus kartų siauriau nei tu. Jiems kiekvieni metai atneša daug dovanų. Jiems nė viena diena nepraslenka šiaip sau… – lėtai, lygiai kaip senukai pasakojo Senieji metai. – Galų gale, juk tikrai daug nuviekiau: nekilo karas, nenumesta bomba, žmonės nepradėjo valgyti vieni kitų, na.. ir tu vis dar stovi! Juk viskas mano valioje. Visų žmonių gyvenimas mano rankose!

Tuomet mieste ėmė šaudyti fejerverkai ir visokiausių spalvų fontanai kilto į viršų. Senieji metai dingo taip pat netikėtai, kaip ir atsirado Naujieji. Jie ėjo linksmi ir žvalūs, švilpaudami ir pasišokinėdami leidosi nuo kalno. „Nagi, pažiūrėsim ką nuveiks šitas…“ – tyliai tarė senas kalnas…


Lina Čėsnaitė

Permanent link to this article: http://www.vmlr.lt/2008/12/04/senas-kalnas/