«

»

Print this Įrašas

„Ar vis dar skaitome…?“



Kada paskutinį kartą skaitei knygą??? Ne…aš kalbu ne apie tą, kurią mokytoją liepė perkskaityti, kad negautum dvejeto…Hmmm…neatsimeni…?

Ne… nemoralizuosiu, ir taip kasdien gauname po dozę. Pakalbėkime apie jausmus – ką jaučia knygos, nugyvenusios tokį ilgą amželį? Ką jos mano apie žmones, rašiusius jas, apie vaikus, jas skaitančius?
Taip, gal ir juokingai skamba, tarsi knygos būtų augintiniai. Bet juk ir jos turi širdį! Pagalvokime, o kaip knygos jautėsi devynioliktame amžiuje, nešamos knygnešių. Manote, labiau bijojo knygnešiai, kad neatliks savo užduoties? Sielvartavo ir knygos, kad “nenueis savo kelio” iki skaitančiųjų rankų. Susimąstykime, kaip knygos jautėsi ir jaučiasi, deginamos ar bloškiamos į šalį kokio tinginio. Jos susigūžia savyje ir verkia, nes labai dažnai būna vienišos šiame pasaulyje. O kaip nesijaus jos vienišos, kai vis rečiau paiimama knyga i rankas. Kristina (Petrašiūnų vid. m-kla) tvirtina: “Internete smagiau nei akimis vedžioti eilutes prigrūstų raidžių – ir moralai, moralai. O kompiutery – naujos pažintys, pagundos, žaidimai…”
Kodėl taip būna: arba neprisiverti skaityti, arba neatplėši akių nuo įdomios dalies? Kai knygos jaučiasi mylimos, atsiveria ir parodo visą savo grožį, o kai jaučiasi niekam neįdomios, tampa kaip akmuo – neišjudinsi! O ar ne tą patį sako mūsų bendraamžės?! Brigita („Vyturio“ vid. m-kla): “Knygas man patinka skaityti, tačiau ne visada teikiu joms pirmenybę – labiau internetui, draugams”. Asta (“Varpo“ gimnazija): “Knygų man niekas nepakeis, tai – mano gyvenimo dalis, skaitau naktį po antklode, kad nepamatytų mama…”
Ir knyga, ir žmogus trokšta dėmesio. Bet, žinote, aš pati dažnai skaudinu knygas, o tiek daug galima išmokti iš jų. Na, bet “nebekvaršinsiu” Jums galvų, nes jos ir taip prikimštos matematikos formulių ir istorijos datoų. Apie suaugusiusius šįkart irgi nekalbėsime, jie visi lyg susitarę tvirtina tą patį: “Skaityk daug, tai reikalinga tavo ateičiai” (Na taip, tai tiesa, bet ji tokia nuobodi, ar ne?!) O ši mintis suaugusiems būtų lyg balzamas: “Krūvos namų darbų, būreliai vagia knygų laiką, o be jų jaučiuosi kaip aborigenas, savaitgaliais mano draugeliai lekia į “tūsus”, bet tai ne man, dabar skaitau apie Čerčilio gyvenimą…”, – taip mano mūsų vienmetis Dovydas.
Kaip būtų įdomu sužinoti, ką apie knygas mano vaikai iš Afrikos, arba ką skaito klajoklių vaikai dykumoje ar paaugliai iš Naujosios Gvinėjos!  Ech, kaip norėčiau jiems nuvežti “Dėdės Tomo trobelę”, “Be šeimos”, “Broliai Liūtaširdžiai” ar “Mijo, mano Mijo”. Įdomu būtų pasikalbėti su jais, ar jie patiria tas pačias painiavas, kurias išgyvename ir mes. Bet gal apie tai nepradėsiu. Žinau, kad knygos džiaugiasi vaikais, kurie joms parodo nors šiokį tokį dėmesį. Džiaugiasi ir tais, kurie jas meta šalin. Ir tampa vienintelėmis mokytojomis tiems, kurie ieško jose atsakymų.
Suaugę nevengia pasakyti: “Visus atsakymus į klausimus turi laikas”. Bet juk knygos yra amžių suspaustas ir raidėmis paverstas laikas. Aš renkuosi šį kelią… O kaip Jūs?
Martyna Stankevičiūtė (jaunųjų žurnalistų studija)

Permanent link to this article: http://www.vmlr.lt/2008/12/05/ar-vis-dar-skaitome/