«

»

Print this Įrašas

„Svetimi marškiniai“

Einu mokyklos koridoriumi ir matau ant palangių susėdusias mergaites… Jos šnekučiuojasi, kikena badydamos draugus pirštais ar murmėdamos piktai dėbčioja į kitas. Netyčia nugirstu jų pokalbius: „Matei jos naują sijoną? Kaip storina!“; „Girdėjai, Karolis metė Deimantę! Taip jai ir reikia! Kažkokia pamaiva!“; „Matei kaip Kristė šoka? Kaip karvė ant ledo!“  Kiek toliau rateliu sustoję vaikinai. Jie taip pat kažką šnibždasi retkarčiais garsiai nusijuokdami. Praeinu pro dvi mokytojas. Šios taip pat dėl isijautusios apie kąžką diskutuoja.  Net neišgirsta mano „laba diena“.
Kur bepasisuksi – visur apkalbos! Apkalbos, kurių rytoj niekas nebeprisimins, nes atsiras įdomesnių, šviežesnių gandų ir naujienų. Ir taip kasdien suksis uždaras, nenuilstantis ratas… Juk mes gyvename tarp žmonių, stebime juos, lyginame su savimi… Aplinkiniai mums sukelia įvairiausių emocijų, kurias drąsesni išlieja į akis, o ramesni šnibždasi, „pletkina“, skleidžia gandus… Juk nekalbėsi visąlaik apie knygas, filmus, pamokas, maistą ir pan… Apie ką daugiau?! Žinoma, apie savo draugus ir pažįstamus! Bet ar galime laikyti draugais mus apkalbančius žmones? Ką dažniau apkalba paaugliai – išvaizdą ar charakterį?
Mergaičių atsakymai į šius klausimus buvo vienareikšmiški: apkalbos – jų gyvenimo dalis! Ką apkalbėti – beveik nesvarbu, svarbiausiap – su kuo! Geriausias apkalbų draugas tas, kurio nuomonė sutampa su tavąja. Tada mergaitės išties jaučiasi sutikusios bendraminčių, su kuriais daug smaugiau. Apkalbų draugas joms artima siela! Ypač tai svarbu paauglystėje, kai, rodosi, jog niekas tavęs nesupranta.
Dažniausi merginų apkalbų objektai – kitos panelės. Šiuo atveju dauguma bendraamžių vaikinų joms dar neįdomūs, nes jie „vaikiškumo įsikūnijimai! Nors išsitempė į ūgį, bet tebelaksto lauke, žaidžia vaikiškus žaidimus, maudo mus sniege!“,  – sako Neringa (8 kl., A. Stulginskio vid. m-kla). O tarp kitų bendraamžių ir savęs mergaitės pastebi skirtumus. „Pamačiusi nepažįstamą panelę, su draugėmis aptariu jos drabužius ir išvaizdą, pvz., vulgarų mini sijoną, kelnes iki pažastų…“, (Renata, 9 kl. A. Stulginskio vid m-kla.).
Galbūt apkalbos – dažniausiai nekaltas savo nuomonės ir emocijų reiškimas… Bet jeigu toks jau nekaltas, kodėl nepasakius į akis?..
Ieva V. (8 kl., A.Stulginskio vid. m-kla) sako, kad su vienomis draugėmis apkalba kitas, su tomis kitomis – tas pačias. Ji prsipažįsta esanti „nepiktavalė veidmainė“. Tačiau ar gali draugystė, grįsta veidmainiavimu, būti tvirta, o draugai – tikri? Jei šie virsta viešu aptarimų objektu, o jų paslaptys kaip apatiniai baltiniai džiaustomos plačioje aikštėje, galima pamanyti, kad apkalbinėtojai daugiau neturi ką veikti. Kito akyje ir šapelį pastebi, o savojoje nė rąsto nemato! „Juk apkalbos gali atsisukti ir į tave“, – sako Onutė iš Radvilėnų vidurinės mokyklos.
Smalsu, ką vaikinai galvoja apie apkalbas? Ar jie apkalbinėja taip pat dažnai kaip ir merginos? O galbūt jiems gėda prisipažinti, kad ir jie mėgsta retkarčiais „papletkinti“?
Eimantas (8 kl., A. Stulginskio vid. m-kla). sako, kad mergaičių neapkalbinėja, kol ant jų nepyksta. O apie vaikinus mėgsta papliurpti ir gandų paskleisti! Kaip ir Vaidas P. (8 kl.), liaudiškai tariant, „varo“ ant nepatinkančių, bet dažniausiai tiesiai šviesiai pasako, ką galvoja.
Keletas vaikinų gynėsi neapkalbą, nes kitų gyvenimai jiems neįdomūs… Bet gi dažniausiai tie, kurie neprisipažįsta mėgstantys apkalbėti, ir būna aršiausi paskalų nešiotojai. Galbūt jie kompleksuoja dėl to? Juk yra nusistovėjusi nuomonė, kad „pletkai – bobų užsiėmimas“…

KELETAS NUOMONIŲ, IŠKRITUSIŲ IŠ KONTEKSTO:

Apkalbos – bereikšmiai bobučių plepalai. Jei žmogus man nepatinka, stengiuosi apie jį negalvoti, o ne nervintis apkalbėdama. Apkalbos apie mane? Kas per daug, tas nesveika! Meda (8 kl., Pilėnų vid. m-kla);

„Gandai atsiranda tada, kai kam nors nepatinka tavo elgesys. Prigalvojama nesąmonių, o bandos instinktui pasiduodantys paagliai jas skleidžia. Violeta (9 kl., S. Nėries vid. m-kla);

„Dažniausiai be užuolankų pasakau žmogui savo nuomonę, o ar ji jam svarbi – ne mano reikalas“.
Ieva M. (8 kl., A. Stulginskio vid. m-kla);

Taigi jei apkalbos Tau – vienintelis būdas išsilieti, tada pirmyn!
Bet atsargiai – nepastebėsi, kaip imsi gyventi svetimą gyvenimą…:)

Lina Čėsnaitė

Permanent link to this article: http://www.vmlr.lt/2008/12/05/svetimi-markiniai/